Gyvenimas mūsų, o gal mes jo, 
tad laikom apglėbę vienas kitą,         
kas dovanoja laimės gabalėlį,    
gal likimo ranka parašyta?          
 
Įnirtingai ieškom pradžių pradžios,
kur mūsų gilios šaknys įaugo — 
esam dalelė medžio šakos,  
nušviesta saulės, apgaubta rūko.
 
Vėjai ir audros sūpuoja mus,  
žiemos ramybė sustingdo kūną,
saugiam glėbyje nesi ramus,       
juk audros pagimdo ir perkūną.                 
 
Gyvenimai — kovos su audrom,          
su vėjo sparnuotais malūnais,                
mes nesam apgaubti šakom tankiom,   
krentam, virstame paukščiais klajūnais?
 
Ir laikom lyg vaiką rankomis tvirtai,
bijom prarasti brangenybę savo,  
vizija tolsta ir tolsta, vos bematai —             
laiko matuoklis mūsų kelius fiksavo.