Pasensta mokytojai, mokiniai,
Tiktai ne mokykla.
Šviesių veidų pilni langai,
Ji visados gyva.
 
Jaunystė liejas iš krantų,
Sparnais svajonės skrenda,
Šimtai ir tūkstančiai kelių
Čia savo pradžią randa.
 
Radau ir aš, tiesa, seniai —
Maži dar medžiai buvo,
Lieknutės liepos ir beržai,
Pirmi žiedai gegužio.
 
Pirma draugystė nedrąsi,
Širdin įkritęs juokas,
Vienodi buvome visi,
Kaip ir medinis suolas.
 
Išskridom paukščiais į šalis,
Gražus pasaulis šaukė,
Kartais svajodavom sugrįžt,
Tikėjome — ji laukia.
 
Ne vieno laukia, o visų,
Visus vaikais vadina,
Gražiausiu meilės vainiku
Kaip motina dabina.
 
Štai ir sulaukėm, susirinkom
Į gražią, džiugią šventę,
Klestėjimo ir laimės linkim,
Dar šimtmetį gyventi.
 
Taip atsiklauptum, nusilenktum,
Ką besakyt, senolė,
Tik toks jaunatviškas jos slenkstis,
Pavirst pirmoku noris.
 
Na ir gerai, tesklinda juokas,
Langai tebūna šviesūs
Ir paslaptis išsaugo suolas,
Kai jom dalinsis dviese.
 
Su jubiliejum! Tik nesenkit,
Širdy laikykit gėrį,
Gausiausią žinių derlių semkit,
Šio laiko jaunimėli!