Nebeklausk, kaip laikaus - panašiai tartum gniūžtė betirpstanti,
Ar diena, ar naktis savo prakaito rūbe kiauram,
Dar su norų lopais ir siūlėm galimybių beirstančiom,
Su galybe jausmų vis mažiau reikalingų bet kam.

Užmiršau, kas esu. nesupyk - ir tavęs nepažįstu -
Per ilgai, per toli nuvingiavom skirtingais keliais.
Ak, atleisk, akyje iš kažkur vėjo įpūstas krislas.
Ar ne jo pamatyt drėgno pėdsako šiandien ėjai?

Nebijok - ne sausra, ne visai prasmegau į dirvoną.
Gal pasieksiu tave, mielas drauge jaunystės dienų
Ir atsakymas bus vertas tūkstančių ar milijono - 
Be tavęs kevalais, o ne branduolio sotim mintu.
,
Be tavęs uždusau migloje lyg dūmuojantis laužas,
Tarsi laukčiau žiemos išslapsčiau po palėpes viltis.
Net spėlioti bijau, ar kelionė ši būtį sulaužius,
Ar todėl, kad belaukt nebetvėrė tavy ilgesys?

Atpažįsti dabar? Kai nuo šypsnio kažkur dingo raukšlės,
Kai akių gelmėje vėl suspindo skaisti kibirkštis?
Kaip laikaus, nei sakyt ir, tikriausiai, neverta nė klausti - 
Kai apglėbti gali, ir be žodžių gerai supranti.

Pulsas vėl kaip kadais - rodos šoka širdis iš krūtinės - 
Į jausmų nemarių patį piką ir vėlei ropščiaus.
Per sekundes kelias visą prakaitą baimės nutrynei -
Kol žiūriu į tave, tol viešnios su dalgiu nebijau.

Nes tarp mūsų nėra nei godumo, pavydo, nei melo.
Kaip laikaus? Atsakau - su tavim po dangum man gerai.
Viskas vietoj dabar - išsilydau pilnatvėj apsalus,
Įsižnybu slapčia - ar tikrai čia ne sapno kerai?

Reikia skirtis, deja. Pareiga jaukią darną suplėšo,
It paviržį kelionei vienį džiaugsmo dalija perpus.
Man sapnuosies dažnai toks pradžiugęs ateinantis priešais,
Kad numestum šalin kiaurus prakaito šalto rūbus.