Per balas jau atėjo pavasaris,
O aš taip ir nepajutau žiemos.
Sužibo danguj suakmenėję seserys,
Kurios niekad nedovanoja šypsenos.

Užgeso plazdanti ugnelė,
Išsidraikė sujudinti dūmai.
Suvirpa pirštai. Man širdį gelia
Ilgesys, sielvartas ir sunkumas.

Neišeisiu aš į tolstantį kelią
Ir į tylinčias seseris nežiūrėsiu.
Užges viltis kaip maža ugnelė,
Tada pajusiu lapkričio vėsą.

Kad ir kur bebūtum tu,
Aš iš toli į tave žiūrėsiu.
Perplėšta širdis nebebus kartu –
Tai patvirtins tamsa ir laiko pelėsis.