Išsenka siela, išsenka kūnas,                             
tik neišsenka gaivus šaltinis –                               
perkūnas nuaidėjęs nutyla,                                      
ir lieka jausmas miglotai gilus.     
 
Sieloje debesys nesisklaido,                                    
nes nepatenka saulės spindulys, 
nepanaikina rūškano veido 
mūsų vidinio pasaulio atspindys.
 
Kaip išlaisvint vidinį pasaulį,
atsikratyti niūrių minčių,
nepadeda vasaros saulė, 
viskas priklauso nuo mūsų pačių.
 
Paklystam gyvenimo verpetuos,
sunki pilka sutema gaubia mus, 
nes būtyje, metuose pailstam ir  
dvasinis pasaulis – vienuma. 
 
Aplinka sieja dar su pasauliu, 
laki vaizduotė kažkur jau toli,
ir negalim pabėgt nuo apgaulių,
o sieloje įleista šaknis gili.