Bėgo laikas. Teklytė sustiprėjo, pasveiko ir tučtuojau išsigabeno atgal pas tėvus į miestelį.
Ji grįžo, bet buvo jau nebe taip, kaip anksčiau. Tada ji buvo mergina, buvo draugės, bendravimas su jaunimu. Dabar gi ji nepriklauso tam ratui. Jos visai kiti norai, rūpesčiai, visai kitas gyvenimas. Nuo visko atsiribojusi, ji pasinėrė į atsiskyrėlišką gyvenimą.
Kapinės, kur palaidotas Marcelinas ir sūnelis, visai čia pat prie miestelio. Iš vienkiemio buvo gana toli vaikščioti, o dabar čia pat, ranka pasiekiamai, užtai ir lanko kapą kasdien. Pasodina vis naujų gėlių, laisto, ravi, šluoja. Teklė valandų valandas praleidžia prie kapo, bet jau nebeverkia. Toks bendravimas su ją palikusiais artimais žmonėmis ramina, guodžia, jai gera, kad jie abu čia arti, kada tik sugalvojus, gali čia ateiti ir pabūti kartu su jais.
Kapus lanko ir miestelio vaistininkas, bet ne taip dažnai. Jau metai, kai jis palaidojo žmoną, bet ant kapo nėra gėlių. Ant kapo juodo granito plokštės su išgraviruotomis vardo ir pavardės raidėmis buvo ir kuklus užrašas „Tu man gyva“. Ateidamas vyriškis visada atneša gėlių, pašalina nuvytusias. Žmogus jau vyresnės kartos, jam, ko gero, jau virš penkiasdešimties, bet atrodo gerai. Jis vidutinio ūgio, gražios laikysenos, truputį žilstelėjęs, švariai nusiskutęs, pasitempęs.
Kada tik ateina lankyti žmonos kapo, visada mato Teklytę. Jis ją gerai prisimena, net nuo paauglystės metų.
Miestelyje vaistininkas Grybas gyvena jau seniai. Dar visai jaunuolis Kaune baigė farmaciją ir, tėvų padedamas, atidarė miestelyje vaistinę. Čia gyvendamas ir vedė. Užaugino ir išleido į mokslus vaikus, kurie jau seniai paliko namus. Jau metai, kai palaidojo žmoną ir dabar yra vienišas, besiilgintis žmonos našlys.
Prisimena jis Teklytę ir paauglę, ir merginą. Gražuolė, kokių reta... Vien dėl savo kerinčios išvaizdos, būdama neturtingo dešimtininko dukra, ištekėjo už stambaus ūkininko sūnaus. Bet nesėkmingai. Kiek vaistininkas girdėjo, vyras labai greitai po vedybų žuvo ir štai ji jau našlė pasirodė miestelyje. Nė kiek nepasikeitusi, tokia graži, žavi, kad ir liūdna, kad ir prabėgo keletas metų, kad ir mato verkiančią prie vyro kapo.
Kartą, atėjęs aplankyti žmonos kapo, vaistininkas pamatė Teklytę ir jam kilo noras ją nuraminti ir paguosti: „Juk tiek metų, kai mes pažįstami, turbūt nieko netinkamo nebus, jeigu, priėjęs arčiau ištarsiu nuo širdies keletą raminančių žodžių, kaip tokį patį skausmą išgyvenęs žmogus?“
Po galais... Jam jau seniai reikėjo tai padaryti. Ir išvis nesuprantama, kodėl iki šiol jis to nepadarė? Kiek kartų jis čia Teklytę mato, yra pažįstami, o ateina ir išeina kaip paskutinis nevykėlis. Juk taip paprasčiausiai nemandagu. Pats laikas atitaisyti šią klaidą.
Padėjęs prie žmonos kapo paminklo gėlių, dar šiek tiek pastovėjo ir, atėjęs  prie Teklytės, sustojo gale kapo.
– Atėjau pareikšti tau užuojautos, mergele, – pasakė vaistininkas, kai ši, truputį nustebusi, atsisuko į jį. – Patikėk, kad užjaučiu iš visos širdies. Gerai žinau, ką reiškia netekti artimo žmogaus. Pats tą patyriau... Bet yra viena tiesa, kuri padeda tokią valandą... Tai susitaikymas. Kitaip jau nebus, gyventi reikia... O anksčiau ar vėliau nė vienas to neišvengsime. Ar seniai palaidojot vyrą? – dar paklausė.
– Jau antri metai. Bet ne tik vyras čia guli. Visai neseniai prie jo palaidotas ir mūsų sūnelis, – atsakė Teklytė ir pravirko, – labai jau sunku su tuo susitaikyti.
– Man atrodo, kad galiu tau padėti. Ateik rytoj į vaistinę, duosiu tokių nekaltų raminančių vaistukų. Nepakenks. Pats retkarčiais pavartoju, – matydamas, kaip ji graudinasi, pasiūlė Grybas.
– Labai ačiū. Būtinai ateisiu, – padėkojo moteris, – pati galvojau nueiti pasitarti. Visai nemiegu naktimis.
Jie dar trumpai pasišnekėjo, jis palaukė, kol Teklytė nunešė šiukšles, ir kartu parėjo namo.
Kitą dieną Teklė nuėjo vaistų ir, gavusi nurodymą, kaip juos vartoti, norėjo užsimokėti, bet vaistininkas pinigų neėmė, o vietoj to dar pakvietė į kambarį ir pavaišino arbata.
Laikui bėgant, jie susidraugavo. Vaistininką Grybą traukė jos gaivus grožis, o vaistininką artino prie jos panašus jųdviejų likimas. Būdamas vyresnis, išmintingas, jis visada sugebėdavo ištarti raminantį, paguodžiantį žodį. Bendravimas su tokiu žmogumi įnešdavo ramybės, įvairovės į jos liūdną, vienišą gyvenimą. Dabar Teklytė, lankydama savo artimųjų kapą, visada kelis žiedus padeda ir ant vaistininko žmonos kapo juodo granito plokštės.
Kartą Teklė rado gėlių ant suoliuko, stovinčio po jos kambarėlio langu. Nesunku buvo suprasti, nuo ko jos, bet ką visa tai reiškia? Ji jau pradėjo abejoti, ar tai tik nuoširdžiai reiškiama užuojauta? Nieko nebus. Ji jau davė sau tvirtą ir nekeičiamą žodį už nieko daugiau netekėti. Buvo Marcelinas, buvo meilė... Nėra jo, nėra ir meilės. Ji jau niekada nieko taip nemylės, kaip mylėjo Marceliną, niekam daugiau nesakys žodžių apie meilę, niekam netars „myliu“.
Jei vasarą vaistininko ir jaunos našlės susitikimai būdavo atsitiktiniai, tai per žiemą Grybas ėmė lankyti Teklytę namuose, o atėjus pavasariui, jai pasipiršo.
– Ne, – ryžtingai pasakė Teklė, – negalvoju dar kartą tekėti, – bet žmogus neįsižeidė.
– Žinoma, aš gal kiek per drąsus. Toks metų skirtumas... Galvojau, panašus mūsų likimas, abu našliai... Gyvenimą buvau suplanavęs ramų...  Visai nebetekėti nepatarčiau. Gyvenimas trumpas ir reikia jį pragyventi kiek galima prasmingiau... Kam save laidoti be laiko? Kodėl nesuteikti kitam žmogui laimės? Kas iš to, jeigu išnyksi, nieko po savęs nepalikęs? – kiek patylėjęs kalbėjo vaistininkas Grybas.
– Aš pati nelaiminga, tai kaip padarysiu kitą laimingu? – paprieštaravo Teklytė.
– Tos netektys ir liūdesys – tai ne visas gyvenimas. Viskas po truputį praeis, bet tada, žiūrėk, praeis ir gyvenimas. Nespėsi apsidairyti, jau ir vakaras. Ar neteks kada nors dėl to gailėtis?
Neįtikino Teklytės vaistininko Grybo pasakyti žodžiai ir ji, atsakydama besiperšantiems vyrams, gyveno pilką ir liūdną našlės gyvenimą.