Diena ar naktis — jam visai nesvarbu,
Įsirėmęs tvirtai tarp dviejų krantų,
Mėlynas žvilgsnis Nemunu plaukia,
Kas besupras, ko jis ilgisi, laukia?
 
Neskaičiuoja mašinų, neskaičiuoja žmonių
Ir manęs nepaklausia, kur vėlai taip einu?
Atėjau paklausyti naktinės kalbos,
Kaip jis gaudžia ir ūžia be paliovos.
 
Kažkas gal sakys, kad tiltas bejausmis,
Tik miestui — darbštuolis ir draugas geriausias,
Menu, kai jis kilo, kaip puošės naujai,
Kad ištiestų rankas tarsi broliai krantai.
 
Mašinoms tai kas, joms tik paprastas kelias,
Turėklai sumirksi ir tolsta švieselės,
Bet kitaip, jeigu pėsčias iš lėto eini,
Daugiau nei metalą, betoną girdi.
 
Upės tėkmė ir nušvitę krantinės,
Toks mielas, toks savas Kaunas naktinis.
Brangakmeniais tiltai karūnoje spindi,
Vėlyvo keleivio nustebina širdį.