nieko mažiau

Santrauka:
Nieko daugiau, nieko mažiau — kiek rimuotai paliūdėta. Nesiūlau prisijungt, nors gal kas kartais...
Sakyk, ar po mirties tebegroji,
ar tavo danguj kaip ant žemės
muzika raitos palei viešpaties kojas,
palei pirštus, palei širdį ir ausį.
Dar norėjau paklausti,
kur palikt liūdesį, tą baltaskvernį,
jei visa, ką sugebam —
patraukti pečiais ir keliais
skirtingais patraukti.
Vakar dar dviese, šiandien po vieną mes verkiam.
 
Pirštinės rankoms paslėpti, ašaroms —
laiko prikimštos pagálvės.
 
Į narvą, mielieji, į narvą.
 
Žinai, vis dar
gelia ir skauda.
Ir tas būrys varnų
neprimena nieko daugiau,
deja, nieko mažiau,
nei žiemą, kai pirmąsyk apsikabinom.
nenumeruojant

2013-11-28 20:22:39

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Algmar

Sukurta: 2014-02-20 16:43:38

         Liūdesiai turi savybę vykusiai išsilieti, tiksliau, didokas tokių išsiliejimų procentas. Ir džiugus nuotykis, kai giliai poetinis pasisakymas pasprunka nuo spec poetinės stilistikos, – kaip čia. 
         Palei, patraukti, prikimštos, nieko mažiau – ir visos eilutės kuo natūraliausios, kartu įtaigiausios.
         Puiku, kai nesi institucijų įgaliotas. Galiu įspausti asmeninį žymenį: eilėraščio praba aukščiausia.