Sakyk, ar po mirties tebegroji,
ar tavo danguj kaip ant žemės
muzika raitos palei viešpaties kojas,
palei pirštus, palei širdį ir ausį.
Dar norėjau paklausti,
kur palikt liūdesį, tą baltaskvernį,
jei visa, ką sugebam —
patraukti pečiais ir keliais
skirtingais patraukti.
Vakar dar dviese, šiandien po vieną mes verkiam.
 
Pirštinės rankoms paslėpti, ašaroms —
laiko prikimštos pagálvės.
 
Į narvą, mielieji, į narvą.
 
Žinai, vis dar
gelia ir skauda.
Ir tas būrys varnų
neprimena nieko daugiau,
deja, nieko mažiau,
nei žiemą, kai pirmąsyk apsikabinom.