Čia buvo mano svajonė,
O dabar – tik žiedlapiai ant smėlio.
Ji grįžta naktimis kaip Antigonė,
Bet saulės spinduliuos jos nebelieka.

Taip lengvai aš atsisakiau jos,
Vėjas išnešiojo baltus žiedus.
Kaip vaiduoklis ji grįžta atgalios
Iki kol pirmieji paukščiai užgieda.

Aš vaikštau po svajonių kapus,
Boluoja iš akmens iškalti paminklai.
Nužeriu delnais nukritusius lapus
Lyg sudužusį žalzganą stiklą.

Skaitau jos vardą, regiu jos akis
Ir jos veidą, kuris išsisklaido.
Kokia buvau – nelikau tokia pati;
Jos atsisakiusi aš padariau klaidą.