Dar vakaras, kraštas dangaus paraudęs
Ir laikrodis neragina į naktį grimzti,
Tiktai virš eglių... pakilo mėnuo jaunas,
O šalia jo maža žvaigždelė švelniai mirksi.
 
Sakyki, kodėl skubi pirmoji sužibėti,
Kai skliauto gelmėje dar kitos skęsta,
Ir žmogui dar anksti, per daug anksti ilsėtis,
Dar neša nebaigtų darbų, darbelių naštą?
 
Ką tu žadi, ką žemei pasakysi,
Ką iš tolybių, iš erdvių atsiųsi?
Gal tolimo sidabro baltą šypsnį,
O gal tik svajone trumpa pabūsi?
 
Pirma žvaigždelė begalinio spiečiaus...
Graži kaip žiedas pievoj pirmutinis.
Ilgai ilgai žiūrėt, gėrėtis kviečia
Tamsėjantis dangus, beveik naktinis.