Tokios štai žemės nesiglausi.
Erdvė kiaura ir svetima,
Visai be įspūdžio palaukė,
Ir be šešėlio sutema.
Lyg vartų švysčiota. Pro rūką
Gal švietė kovas, gal ruduo
Ten kūrė laužą... Vien prasūke
Raukšlėjas šaldamas vanduo.
Ant tų pačių laukų pavėjui,
Kitoj šaly gal, kažkada
Rugių žiedadulkės mirgėjo.
Rimavo grožį su nauda.
Kur sukosi vikšrai, kur gręžės
Kulnu į žemę dabartis,
Prilinko aukščių akys gražios.
Gal atsiskleis, gal įskaitys...
Lyg išrengtą pasaulio sielą
Pažinęs, ją supai daina.
Čia pat šiokiadieniais maitinos
Velėnų alkana burna.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-11-27 07:31:12
Po striukomis eilutėmis - būties platumos. Jausmas gal ir ilgesingas, ir graudokas, bet po metaforomis esama gyvastingumo. Finalas ypač taiklus. Dėkui už malonumą skaityti.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-11-26 23:14:25
Paprastai poezija taupi žodžiams...