Kas eilėraščius rašo, aš – trupinius
Išbarstau miesto aikštėj kas rytą.
Lankstos žvirbliai lig grindinio, skubinas,
Ir balandžiai burkuoja dėkingi.
Medžiai lapais valiūkiškai svaidosi,
Saulė rieda per aikštę geltoną.
Įdienoja ir debesys sklaidosi,
Netgi varna netaiko į toną.
Troleibusuose tarsi sūpynėse
Su anūkais seneliai tik supasi.
Po darbų be kasdieninio šurmulio
Vėl jaunystė su šypsena lūpose.
Saulės zuikių po medžiais primėtyta
Iš langų išdažyto senamiesčio.
Nesugaudyti jų byra, striksi jie
Lyg išgąsdinti kiemsargių klano.