Tu kalbėk, mano miela, kad nieks nepraeina - 
nei ruduo, nei pavasariai, vasaros, netgi žiema.
Ar girdi, kaip siūbuoja tau vėjai netilstančią dainą?
O joje tiktai tu, išsvajota viena.

Ar girdi, kaip nuėjo laukais, nužingsniavo
mūsų dienos kaip pūgos žiedų?
Aš nešiau tau liepsnojančią ašarą savo,
vis ėjau ir lig šiolei į tavo laukimą einu.

Nepavargsta rašyt laiškus rytas,
smiltimis kopos amžiną laiką bylot,
bangos tyliai į krantą nubalusį ritas,
kai tik šypsenos tavo, mieloji, ilgiuos.

Aš ieškosiu pasemt tavo žvilgsny
šitos žemės ir skliauto bedugnės gelmės,
gintarus sapnuose saulėj rinksiu,
o bežadė širdis kažko tyliai gedės.