Nešnekėjau su mama pusę kelio. Zirzinau sunkvežimio ratus, kandžiojau jo šonus, bet, sugavęs piktą žvilgsnį veidrodėlyje, įsispoksojau pro langą. Nieko ten įdomaus: medžiai, elektros stulpai, vienokie ar kitokie namai spruko pro šoną. Užkliūdavau tik už žalumoje klaidžiojančių gyvulių, pašokęs apsiversdavau ant sėdynės ir pro galinį mašinos stiklą įtemptai vėpsodavau į vis mažėjančias karves, avis. Pamiršęs pyktį, sukau galvą, ar galiu sumažėti ir aš?
    — Ar galiu augti žemyn?
   Mama rūkė cigaretę ir tylėjo.
   Jos klausa pastaruoju metu ne kažkokia. Rega – irgi. Daiktai šalia jos virsta, dūžta, bet ji sako, kad tai ne akys kaltos – sušiktas gyvenimas.
    — Mama, ar girdi? – tampiau ją už plaukų, neskaudžiai, vos vos. Už mūsų liko ir mažėjo į kelią iššokęs susikuitęs šuo.
    — Ką?
    — Ar aš galiu numažėti?
   Nesuprato. Pasisuko, pasižiūrėjo kaip į durnelį. Kaip žiūri į tuščią cigarečių pakelį, tuščią piniginę ar girtą tėtę.
    — Ar matuojantis prie sienos, brūkšniai gali lipti žemyn ar tik aukštyn? - bandžiau aiškinti.
    — Klausinėji kaip apsigėręs.
   Vėl nauja cigaretė.
    — Visas iš karto surūkysi, o paskui? – mačiau susitraukusį, subliuškusį pakelį, numestą ant priekinės sėdynės. Gal ir aš taip galiu pradėti trauktis, kai iš manęs iškrenta dantys, snargliai, kakos, čiuriai. Išsižiojęs apčiupinėjau tris tuščias dantų duobes. Kiek ko prarandi, tiek prarandi savęs.
    — Mam, — apkabinau jos kaklą, — ar žmonės auga tik aukštyn?
    — Aukštyn ir platyn. Jei tiek rysi čipsų ir saldainių, tai būsi platesnis nei aukštesnis.
   Nutilau ilgam. Matavau savo plotį. Aš jau per pusę sėdynės. Jau per visą. Jau platus kaip didysis kambarys. Kaip žaidimų aikštelė. Žvilgt pro langą – kaip tas pilkas debesis, kaip dangus.
    — Kokio pločio debesis? Tas, kurį vejamės?
    — Tuoj pradės lyti ir suplonės.
   Jeigu daug verksiu, nebūsiu platus. O aukštas? Ar ašaros bėga iš viršaus, ar iš pločio?
    — Mam, jeigu daug verki, ar trumpėji, ar tik siaurėji? – vėl kibau jai ant kaklo.
   Ji sulėtino greitį. Šnypštė telefonas: kaip gyvatė, specialiai tokį garsą uždėjo, kad neimčiau. Bijau gyvačių. Driežų. Sliekų. Visko, kas plona ir rangosi. Kas neturi aukščio ir pločio.
    — Oh, Laimoške, geriau neklausk, viskas taip sumauta. Nenoriu nė šnekėt, - truktelėjo dūmą stipriai, atrodė, praris ir cigaretę, paspringo, bukstelėjau kumščiu į nugarą, – kchu, kchu, kad jį velnias. Ar klausai? Kitų vaikai kaip vaikai, auga ne tik kūnu, bet ir smegenimis, o maniškis... et, — kryptelėjo per petį, — užteks tvatyti, raminkis. Nu, Laimoške, ar girdi? Nu va, tuoj mane pasmaugs: pusę dienos klykė,  nenori į kaimą, įsivaizduok, šlykštu jam viskas, kas kruta, paskui tylėjo ir laužė žaislus, dabar atkuto ir matuoja savo dydį plotį. Ar tai normalu?
 
   Nutilsiu visam gyvenimui. Ji manęs nemyli. Nori atsikratyti. Palikti tai kvaišai senei, kurią tik kartą mačiau, ir jokia ji ne močiutė – vaikų močiutės vedasi juos į bažnyčią, šneka apie dievą, perka didelius krepšius saldainių, ledų, kepa ir kepa pyragus, visada glosto, niekada nerėkia – visų močiutės panašios į dideles raukšlėtas lėles. Nepavojingas. Su jomis galima žaisti ir net gnaibyti, net apsimetinėti. Jos nemoka pykti.
   O toji – didelė ir plati, nenusijuokė mane pamačius, žagtelėjo: a, čia to nevidono vaikas. Nusisuko ir nuėjo kasti sliekų. Traukė juos iš žemės ir grūdo į konservų dėžutę. Jie, kažkieno pamestos žarnos, rangėsi, baksnojo vienas kitą, ir aš susivėmiau, pagalvojęs, kad reikės juos valgyti.
   Klykiau, spardžiausi, rėkiau, kad vežtų mane atgal į miestą.
    — Ojetau, jis visai atsilikęs, debilas, - senė siuto už apvemtus sliekus.
   Priėjo ir tvojo man. Stipriai. Per užpakalį, bet suskaudo visą, net dantis. Graužė, dusino, nesugebėjau nei draskytis, nei ašaroti. Niekas manęs niekada nemušė: nei mama, nei girtas tėtė. Mušdavo mamą, bet manęs ne. Aš nemuštas sugriebiau saują žemių ir žėriau jai tiesiai į akis.
    — Vėpla, susitraukęs driežas, - pasileido vytis. Nelėkiau, o skriejau – per lysves, dilgėles, tupinėjančius viščiukus, traiškydamas juos. Nugriuvau kažkokiam pušyne ant kranto. Atsisukau – niekas nesivijo. Aplinkui dūzgė bitės, raudonavo žemuogės, valgiau jas, bet nebuvo nei saldžios, nei kvapios. Drebėjau. Dairiausi ir laukiau, kada atšniokš. Tikėjausi, kad pirma pasirodys mama ir, įkišus mane į mašiną, išveš į miestą, kur močiutės kaip lėlės.
   Mama surado mane. Ne glostė, tik apibarė: su vyresniu žmogumi reikia būti mandagiam, na, Simuti, pagaliau kantriam.
    — Bet, mama, aš bijau. Ji užkimš mane tais sliekais.
    — Tu visada viską painioji, — pati neturėjo kantrybės nė boružės taškelio, visada klykia ant tėtės, net žinodama, kad už tą klyksmą bus apstumdyta, klykia parduotuvėj ant kainų, klykia ant žaidžiančių žaislų, ant visko – net ant trintuko, pasipainiojusio po kojomis. – Tavo močiutė žvejė, sliekai žuvims, ne valgymui.
   Nieko nesupratau, bet dėl savęs aprimau, nors labai susijaudinau dėl žuvų – kaip tokios gražios vandens gėlės bus žudomos sliekais?
    — Ta baisi senė – ne močiutė.
    — Ji visai ne baisi ir ji mano mama. Tikrų tikriausia.
    — Meluoji. Tu niekada nesakei, kad turi mamą, o aš močiutę.
    — Ji pyko. Dėl tavo tėvo. Jis sėdėjęs kalėjime, o aš —  akla kvaiša. Dabar jau turėtų nepykti. Ji tavo močiutė ir nereikia bijot.
    — Gal ji tavo mama, bet močiutė – ne. Neee. Nesąmonė. Ji gyvena kaime. Mes mieste. Ji su sliekais, mes su mašinomis, dideliais namais, gatvėmis. Ji – ne mes.
    — Ji – mano mama, kartoju paskutinį kartą, - aišku, užsirūkė cigaretę ir, pamačius, kad pakelis liko tuščias, įtūžo, - tu visai durnas, kaip tavo tėvas, tu — durnas, ne močiutė. Tau šešti eina, o nesusivoki paprasčiausiuose dalykuose. Kartoju paskutinį kartą – ji mano mama, tavo močiutė.
    — Ir viskas sušikta.
   Negirdėjo.
    — Tau teks su ja gyventi, kai išvažiuosiu į Londoną. Ir klausyti. Būsi pavalgydintas, aprengtas, sudrausmintas, sveikas nuo gryno oro.
    — Nenoriu oro.
 
   Mama padėjo telefoną, o aš zirziau:
    — Vežkis mane į Londoną. Aš bijau tos senės. Bijau gryno oro, jis mane uždusins.
   Mama tylėjo.
    — Žinai, kad man reikia šiukšlino oro, su mašinų, cigarečių dūmais, triukšmu. Man skauda galvą nuo tylos.
    — Kaime nėra tylu. Paukščiai čiulba dieną naktį.
    — Neeeee. Paukščiai bjauru. Man burzgimai, ūžimai, tratėjimai patinka, brrrrrr, tra ta ta, bumpt bumpt, yy ap yyap, zyyyyyyyyyp, girdi? Gaisrinė lekia.
    Mama pasisuko į mane ir šyptelėjo:
    — Tu kaip tėvas, kad tik priešingai.
    — Aš – ne tėvas. Aš – tu.
    — Simuti, uždirbsiu pinigų ir pasiimsiu. Juk žinai, kad negaliu be tavęs.
    — O tą naują klišių Romą tai pasiimi. Girdėjau girdėjau. Nemiegojau. Viską girdėjau. Mane palieki, tėtę palieki, o jį vežiesi.
    — Ša, pliurpale, - ji staigiai stabdė mašiną, - tokių nesąmonių močiutei netaukšk. Apie jokius Romus. Ar supratai? Pavers slieku, bus tau.
    — Nebijau. Įmes žuvims, išplauksiu į vandenynus. Išplauksiu. Girdi? Išplauksiu. Nerasi manęs. Niekada.
   Nutariau tylėti. Amžinai. Arba iššokti iš važiuojančios mašinos. Bandžiau atstumti dureles.
   Močiutės bijojau ne juokais.
   Geriau užsimušti.
 
    — Baltas arklys, baltas arklys. Sustok. Noriu paglostyti, - spiegiau, šokinėjau, galva daužydamas viršų, - sustok, ar girdi?
    — Nebūk mažiukas. Sėskis ir tylėk. Man ir taip smilkinius gelia. Nuo ryto kaip užsuktas.
   Bet sustojo.
   Lėkiau prie arklio, ramiai stovinčio pakelėje ir kinkuojančio galva.
   Užšoksiu jam ant nugaros ir išjosiu. Kaip filmuose. Niekas manęs nepagaus.
   Nespėjau. Mama sugriebė ir rėkiantį: išjosiu išjosiu, besispardantį įkišo atgal į mašiną.
    — Arklys kanda ir spiria. Jo reikia saugotis. Ne slieko, o arklio, - atsiduso, - oi, Simai Simai, ką močiutė su tavim darys?
 
   Mama išvažiavo.
   Iškrovė mane iš mašinos ir net neatsisveikinus, tik trindamasi akis, dingo.
   Dingo burzgesys, dūmų uodega, benzino kvapas, ir aš pravirkau.
 
   Verkiau neilgai.
   Atslimpino rudas šuo, atsitūpė priešais mane ir įsispoksojo. Nei au, nei urr – žvilgsnis liūdnas ir vienišas. Pagalvojau, kad žiūriu į save veidrodyje – neglostytas kailis ir kreivos ausys. Rupūže, sako man tėtė, glaustaisi kaip niekieno šuo, ir perbraukia nugarą. To užtenka, kad kuo toliau, tuo dažniau išvirsčiau į šunį.
   Iškišau liežuvį, nukoriau per apatinę lūpą ir amtelėjau storai am am.
   Žioplos šuniškos akys prisimerkė. Kas jam neaišku? Susitiko du niekieno šunys.
   Nusibraukiau snarglį, šlapius žandus ir ištiesiau jam ranką. Kaip draugui.
   Jis apuostė. Kaip draugas.
   Atsitūpėme abu prie kuprinių ir krepšių, sukišome galvas ir šnibždėjomės. Jo mama dingus, jo vardas Džinojus, jis svetimšalis klajoklis, netyčia užsukęs į šitą kiemą. Tik trumpam. Aš irgi : be mamos, klajoklis, tyčia išmestas į šitą kiemą, trumpam.
   Abu sutarėm, kad trauksim į mano miestą, kur naktys šviesios, dienos nematomos, o mašinų daugiau negu žmonių, burzgia, trinksi ir plerpia džiaugsmu. Džinojus suurzgė. Aš suurzgiau:
    — Tau patiks patiks, mieste smagu.
   Prisigretino dar vienas Džinojus: riesta uodega ir juodas. Miau miau. Pirmas Džinojus palaižė antrą Džinojų, aš apkabinau abu, suspaudžiau kiek pajėgiau ir kvatojau kvatojau, žinojau, kad visas kiemas tuoj bus pilnas Džinojų, jie rikiuosis kaip kareivių armijos, apsiginklavę nagais, dantimis, uodegomis, ir jokie priešai, jokios pabaisiškos senės nedrįs artintis.
 
   Džinojai ištrūko iš mano glėbio ir prisiglaudė prie juodų išpampusių letenų, įkištų į kaliošus, skylėtais galais, letenų, su plačiais, it persiriję snukiai, iššieptais nagais, netrumpintais tūkstančius metų. Liekana iš dinozaurų laikų. Dinozaurų nėra nėra, tėtė tranko mano knygą į sieną, atšokusią vėl ir vėl, dinozaurų nėra, Džinojų nėra, iš tavęs vaiko nėra, tikra dinozauro liekana – tėtė laksto po kambarį ir spardo spardo, ne mane, nežinau ką, aš tupiu po stalu ir jau žinau, kad dinozaurų nėra, bet Džinojai yra, jie tupi su manimi, dreba, o aš juos glostau ir raminu: nebijokit, nebijokit, jam tuoj praeis.
   Dinozauro letenos nė krust. Negaliu pakelti galvos – atsidursiu jo nasruose. Rangausi tarp kuprinių, krepšių, stengiuosi dingti. Užsimerkiu, susiriečiu, pavirstu sraige ir įlendu į kiautą. Sulaikau kvėpavimą. Oras vis tiek šniokščia ir mušasi pro nosį, pagaliau net pro burną. Atmerkiu akį – juodos letenos girgžt, stukt man į šoną. Keli plaktukai dunkt dunkt krūtinėje, smilkiniuose, pakaušyje, perskelia stiklinį rutulį pilve, kuriame laikau – neeee, ne vaikus, kaip kai kurios tetos - savo didžiausius turtus: dviratį, keturatį, lėktuvą, laivą, mamos mašiną, mamą - ir šiltas skystis pliūpteli per apačią. Suklykiu.   Žinau, geriausia bėgti. Bet niekaip — dingo kojos.
   Atmerkiu kitą akį – didelė raudona letena tabalai tabalai priešais.
    — Ot tai tau, ot tai tau, - išgirstu žmogų.
   Bandau šliaužti tolyn nuo letenų. Prie žmogaus.
    — Išdrėbė kaip dvesiantį kačiuką. Kad ją kur.
   Letena nusileidžia į mano plaukus. Sustingstu. Nė krust. Tik kažkas mane purto. Šaltai krato nuo galvos iki kojų ir vynioja iš kiauto. Sraigė be šarvų trūkčioja, tampo kaklą, kramto lūpas, trinasi akis. Pakelia jas.
   Močiutė.
   Plati.
   Didelė.
   Prisimerkus. Baltais plaukais. Žiūri į mane.
   Ir glosto.
   Kaip niekieno šunį. Kaip Džinojų.
   Nežinau, ką daryti: susijuokiu, sušniurkščioju, pasimuistau, patrinu akis. Dviratis pilve pradeda važinėtis ratais ratais ratais. Vien ratais. Vėl susijuokiu, ir šuo, ir katė, ir visi Džinojai grįžta prie manęs ir striksi, laižo, graibsto už rankų, drabužių.
   Močiutė glosto.
   Didelė.
   Plati.
   Galinga.
   Išvaikius dinozaurus.
   Baksteliu pirštu į jos juodą koją:
    — Skauda? Susimušei?