Kai tu gyveni ir kasdieną vis pilkėji,
rudeninės bėdos ir rudeniniai vėjai
po tavo kišenes gaudžia vis stipriau,
o kosėti pradėjai nuo varnų dar labiau,
šąlančiais sparnais jos į rūką nuplasnoja,
kaip ir tavo mintys į tuštumą sustoja,
eile išsirikiuoja, tarsi kas dalintų
avižinę košę ir nerimą atimtų,
paliktų tobulėti, į nirvaną stumtis
ir pradėt tikėti, kad nereikės mums grumtis
dėl šviesaus rytojaus, gyvenimo geresnio,
dėl visko, ko neturim, bet norime didesnio   
namo, vilos ir gražesnės mašinos,
norim į Havajus ir sodo prieš kaimynus,
norime turėti, bet pasėti tingim,
patogiausia plaukti, kur teka upės vingiai —
į eilę tuštumos prie avižinės košės,
ten riebus kapitalistas dalina atsilošęs,
tik sielą atiduok, ir grąžos nepagailės
doleriais ir eurais ar vaisiais nuodėmės,
taip tampame turtingais, tik neturim nieko,
lobiai sudūlės, o prisiminimai lieka,
tik juose už auksą visada ryškiau spindės
šypsenos ir juokas ant žalios žolės,
taip rudenį pilkėjam ir bėdas įsivaikinam,
reikia pinigų įgyti laimę laikiną,
o kai toji pasibaigs, norėsim naujesnės,
suvartosim viską, ką kiti pasės,
bet sotesni neliekam, tik skrandį išsitampom,
norisi daugiau, nors neužtenka rankų
viską paturėti, kas šioj žemėj pagaminta,
tik ne pinigais mūsų laimė minta,
ir ne dėl karjeros gyventi bus geriau,
banalu, bet meilėj prasmės ieškot lengviau,
meilėje daryti, meilėje kvėpuoti,
meilėje į glėbį kito atsiduoti,
meilėje pilkėti, kaip dangus pilkėja,
džiaugsmą padalinti, kaip saulė šviesą sėja,
meilėje pabalti su daugiakampėm snaigėm,
sužaliuoti medžiais ir kartu su sraigėm
laukti vėl lietaus tvankią liepos naktį,
Meilėje mylėti, nors tektų ir apakti.