Užsidenk manimi. Kas esu? Vėjo žarstomos trupančios smiltys,
Sulipdytos kol kas dar gyvais, dar drėgnais krešuliais.
Suturėsiu tave sielai skubant nuo kūno atskilti,
Nespurdėk, nevaitok, o jei sopa, maldauju — atleisk.

Viskas trunka trumpai — gal akimirką, dalį sekundės,
Trūksta filmas minčių, išsilieja baugi juoduma.
Užsidenk manimi — vienatve melagingai tu skundies — 
Juk vertėjo paklaust, kur ėjau negrabiai klupdama?

Gal... turbūt... nežinau... Du laikai ir dvi atskiros erdvės.
Abejoti imi, ar namai mums — viena planeta.
Kas yra dovana? Gurkšnis vandens kartėliui užgerti,
Kai būtis gerklėje lyg bespringstant užstrigus pluta.

Tiktai žvilgsniu liečiu, bet net jį suturėsiu — gal žeidžia?
Tavo ranką delne šildau tol, kol ištirps liūdesys.
Senuose laiškuose viskas liko dūlėti tarp raidžių,
Net sudeginęs juos, dar nereiškia, kad laisvas esi.

Ką jaučiu? Nebeklausk. Tai, ką jaučia nešiojamos smiltys
Ar pilki pelenai, kai išblėsta liepsnojus ugnis.
Užsidenk manimi, patikėki — padėsiu sušilti, 
Juk senuos laiškuose kas tarp raidžių, gali numanyt.

Nors gyvenom kas sau, nors audringi hormonai apdilo,
Andainykštė aistra krešulių atminty atsišauks.
Užsidenk manimi, kol dar tvinksniai silpni trikdo tylą — 
Žvarbioje būtyje žmogui reikia svarbiausio — žmogaus.