Kaip dulkėmis ant žemės nugula
po kojomis neramūs virpesiai,
susigeria į pėdas, it vorai
užsiropščia ant mano nugaros.
 
Mažyčiai nuojautų mazgeliai
subėga širšių spiečiun venomis,
šešėliais nusrovena sienomis,
ištrykšta prakaito lašeliais.
 
Iš lūpų, akmeniu nutirpusių,
malda tylės — beprasmiai žodžiai.
Nusigęžė. Dangus išlyja suodžiais
pagiežą, naktimi pavirtusią.
 
Tegul. Po sluoksniais pelenų užmiršę
tikėsis naują ateitį statysią,
tačiau šaknis jų sodų apsivysiu
kibia viltim, ir lips žiedai paviršiun.
 
O jiems, dievams, į nebūtį nuėjus,
šypsosiuosi praeinantiems iš freskų,
vėl gersiu saujom ryto dangų vaiskų,
aidėsiu žingsniais skersgatviuos Pompėjos.