pilkėja
rudenio rūke
susvetimėjus gatvė
už ašaroto lango stiklo
šaka nuo vėjo linksta
pasmerkusi gyvenimą
neapibrėžtumo aukai
dažnai sapnu dar aplankai mane
dažnai dar mintyse tavęs aš laukiu
ir kartais nutirpstu vėl minioje išvydęs
taip trūksta sieloje pilnatvės
padrąsinančio šilto žvilgsnio
tarp mūsų dunksančioj
būties nežinomybėj
jauti aš dar esu
anapus
daugėja to beprasmio metų aukso
o akyse tos pačios ugnys
ir tavo žvilgsnis pakylėtas
virš amžinybės debesų
tą paprastą tiesą
supratus