Slėny mūsų tylos nebegurga gaivi žodžių upė,
Nors maniau, kad esu ne dykra, vėjas dulkėmis neša dienas.
Orientyrai visi į miglas šešėliuotas sutūpę.
Kaip galėčiau kelius į praėjusią laimę atrast?

Andainykštes dienas, kur atoslūgių-potvynių ritmas
Nusidraskė lytis su alpia pilnaties aimana,
Po glamonių bangom, kur vieta buvo nerimui gyti,
Kur iš žvilgsnio mačiau, kad esu tau po saule viena,

Be kurios nežinai, horizontą kaip atveria žaros,
Kam darbų sūdrume gyvastim įsiaudrins raumuo,
Ne pyragais sotus, bet mane kad aistra atidaręs
Atvirom akimis pats gali realybės stebuklą sapnuot.

Apsakyt negaliu, ilgesys kaip opėja be tvarsčio.
Kai ne tu pasakai, žodžiai — čežantys garso lukštai.
Kas galėjo žinot, kad viens kitą sausai mes išgersim?
Upės vietoj — dykra. Bet aš Dievui dėkoju už tai,

Kad žinau, ką galiu, ir kaip tvinksniai pakirdę užgieda,
Maitinu viltimi naują kartą, lyg būtum greta.
Tu — tasai spindulys, kurs derėti pažadino žiedą.
Ką bereiškia po to šis išbandymas žodžių sausra?