Kartais pagauni lengvą skrydį      
ar akmens svoriu krenti žemyn –    
nesiguosk – niekas tavęs negydys –
viskas blokuota skaudžia ne viltim.     
 
Ieškai kažko ir klausi Aukščiausio,     
kam išsakyt dovanotas kančias:                
jis nenurodys kelio tiesiausio,                 
tokiam nykiam kamputyj nesuras.   
 
Krentantys lapai atima pavėsį,  
vėstantį žemės lopinėlį mini:         
rudens guolyj šilumos neieškosi,     
nešk geltonuojantį glėbį širdimi.                  .
 
Lapų kvapas primins rudens rimtį:                
kaip lėtai senka gyvybės saitai,            
ir negali jiems gyvybės grąžinti,     
o žiemoj nykstanti rudenį matai...