Nuogas ruduo ant purvinų pirštų
Saulėtas vasaros dienas suvėrė —
Saldi utopija tulžim karčia pavirto,
Realybė iš svajonių odos išsinėrė.

Švininės dangaus akys lašais sūriais
Krūtinėn ir širdin it kulkom sminga,
Nebylios paukščių giesmės vakarais
Niūriom natom šlapius takus apsninga.

Ten eina vienas, grįžta, lieka vienas,
Svetimas artumoje šiltų namų kertės,
Nors ir neapkabina šalto mūro sienos —
Nuo sopulio nė prisiminimai nepadės.

Keliai, gyvenime lydėję ir suvedę į tave,
Liūdnu žingsniu prie slenksčio priartėjo —
Uždaryk, prašau, duris paskui save —
Apniko šaltis, ir žiema jau prasidėjo.