Prisipažinsiu, iš mažens bijojau šaltakraujų gyvūnų. Buvau jauniausia savo draugų bendrijoje, todėl vyresnieji nesunkiai atsikratydavo manimi. Mestels, būdavo, varliūkštį po  kojomis. Aš — klykdama namo.
Balandis pasitaikė šiltas, bet lietingas. O šiąnakt ūžė, plieskė audra. Griaudėjo perkūnija. Vėjas negailestingai laužė medžių šakas, bebrinkstančius pumpurus draskė. Paryčiais raganių šėlsmas apsilpsta. Aplink mūsų sodybą telkšo balos, kūpso išvartos. Pro svirną kyla saulė. Išsigandusi netvarkos, šmurkšteli į juodą švininį debesį.
Aš jau pirmokė. Pats metas mokyklon. Ir pasitaikyk tu man: pravėrusi duris, vos neužšoku ant didžiulės išpampusios rupūžės, patogiai įsitaisiusios laiptelio įduboje.
Sucypia vyriai, pokšteli durys, į kampą lekia kuprinė. Kojos nešte užneša ant kėdės. Per žemai. Užšoks. Rangausi aukščiau. Tupiu, raudu, bateliais stalą brūžinu.
Iš virtuvės išlenda mama.
— Čia dabar kas? – stebisi toji. – Kodėl ne mokykloje? Mes duonelę dedame, o tu nešvarias kojas staltiese šluostaisi.
Sriūbaudama pirštu rodau lauko pusėn.
— Tik  pasižiūrėk, kokia pabaisa kelią pastojusi!
Mama prieina prie lango, apsidairo. Nė gyvos dvasios. Susirūpinusi tarstelia:
— Pramanai? Ar  mokykla  nusibodo?
— Rupūžę. Tikrą rupūžę mačiau. Didžiulę, ryškia dėme viršugalvy, — nenusileidžiu.
— Gal ir ragus pastebėjai? — plyksteli mama.
— Nėra ko pykti. Pati girdėjai, kaip anąsyk teta Marcelė pasakė: ,,Pirmą kartą susidūrei su pamatine, dar paženklinta, nedelsdamas grįžk atgal.
— Et, klausaisi visokių niekų. Aš jau seniai viską pamiršau. Paskubėk, į pamokas pavėluosi.
Pėdinu susigraudinusi, delnu ašaras braukdama.
O metai bėga. Keičiasi žmonės, papročiai, bet, kas vaikystėje galvon įsikalta, išlieka ilgai. Kartais net visą gyvenimą.  Aš irgi nepajėgiu pasidygėjimo varliagyviais atsikratyti, nors jau suaugusi esu.
Netikėtai vėžiu suserga senelis. Joks gydymas nepadeda. Ligonis valandomis nyksta. Paskutinio šiaudo stveriamės, net bobučių patarimais pasikliaujame.
Ir štai mano rankose laikraštis, o jame straipsnis apie gydymą rupūžėmis. Visas baimes šalin! Ieškau aprašytojo gyvio. Tačiau jau kelinti metai sausi, nepalankūs palikuonims auginti. Vilties nepametu. Vis tiek tikiuosi kur nors užtikti.
Pavasaris, šiek tiek pasmarkavęs, švilpauja įvairiausiais balsais. Staigi kaitra į sodus gena. Skubu ir aš daržovėms lysvių ruošti. Patikrinu pūdinį. Pašalas išėjęs. Puraus juodžemio kvapas nosį kutena. Įbedu pagalį. Giliai aptinku skylę. Kastuvu verčiu žemes. O siaube! Nerangūs karpoti padarai kapanojasi. Ką dabar daryti? Susirinkti? Pasipurtau. Šlykštu. Palikti? Kitą kartą galiu nerasti.
Prieš akis šmėsteli senelio veidas, sulysęs, pageltęs. Užsimerkiu. Pirštinėta ranka stveriu pirmą pasitaikiusią rupūžiukę ir – į kibirą, į kibirą, kol visos suvažiuoja.
Linksma keliauju namo. Susiieškau receptą. Skaitau: nuplauti, sudėti į stiklainį, palaikyti... Ir t.t. ir t.t.
Gyvąjį nešulį išverčiu į kriauklę. Maudynėms ruošiuosi. O pati stambiausioji iš pilkių savo varinėmis akimis kad įsistebeilys. Net oda pašiurpsta. Ne! Nežudysiu. Seneliui kitokių vaistų  paieškosiu.
Nieko nesakiusi, boginu radinį atgal. Į tą pačią vietą paleidžiu. Ir ką jūs pasakysit, nuo šios akimirkos baimė dingo. Nebent sprukčiau, pražiotus krokodilo nasrus išvydusi.
Juokas juokais, o aš tik seneliui pasveikus garsiai prasitariu apie mįslingai graudžias vaistų paieškas bei staigiai prarastą baimę. Senolis, kiek patylėjęs, santūriai šypteli pro ūsą ir sududena: ,,Nederėtų, vaike, užmiršti — baisa akis sprogdina, protą pasturgalin stumdama.”