Išskleisiu rankas — gal minkščiau nusileisiu,
Kai kūnas iš sklandančio virsta ropojančiu.
Jaučiu, kaip nudilo gyvenimo geismas,
Ir sunkios girnapusės stvarsto už kojų.

Iš savo sparnų išpešiojau po plunksną,
Kad viską, kas vyksta, įamžint galėčiau,
Atrodo, kad rašalo kraujo netrūksta,
Bet pirštai sugrubę — braukiu kaip akėčiom.
 
Kas dieną striukesnis vis popieriaus kąsnis,
Minčių mazgelius vis sunkiau besurišti.
Kadaise pasaulis atrodė šviesesnis —
Ne miglos, ne prieblandos, bet vaivorykštės.

Zirziu, aimanuoju, kad geliantys šonai
Vis primena esančią trauką ir trintį,
Kad ašarom savo klaidų nenuploviau,
Kad veidrody vargetos neina pažinti.

Bet ša, čia tik kiautas, per laiką suglamžytas,
O kraujas gyvens dar vaikaičių pavidalais,
Kurie, kai užgims, tai regės naują amžių, 
Kai aš sutrupėsiu, kai būsiu išnykusi.

Ir nukrenta kerpės dėl dyvino jausmo,
Kuris menką ego žydėt išlukštena — 
Ropoju, klibzuoju, nes niekas nekausto
Drugių, kurie sieloje mano plevena.