Netikėk, širdie, tuo, ką sako tau žodžiai pikti,
Ir neleisk, mieloji, jiems prasibrauti tavin.
Tą, kas kalba taip, apkabink spinduliais ir laikyk,
Siųski meilę jam — luošas jis. Tu, mieloji, gali
Gydyt meilės galia sudiržusios sielos žaizdas.
Juk jauti, kad žodžiai pikti — tik šauksmas vilties,
Kad kažkas išgirs, atjaus vargšės sielos raudas
Ir jos meilės šviesai atgimti, pražysti padės.
Netikėki tuo, ką sako tau žodžiai pikti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-11-21 11:15:47
Apie tiesą pamąstymui...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-11-21 00:43:27
Sutinku su įpoetinta teisybe, bet ritmiką ir kitus poetikos dalykėlius gal reikėjo atsakingiau rinktis? Sekimai su ugnele niekad nebuvo smerktini, bet dabar – nepykite sutikti! – po Jono M. („netikėk, ką priešai suoks, ką kalbės tau svetimi“) čia sunku ką ir bepridurti.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-11-20 12:47:55
Teisingi žodžiai.