Vėl bus pavasaris, vėl sužydės žibutės,
Kažkas gal tulpę verkiančią padės,
O Nukryžiuotasis tyloj budės nuliūdęs
Prie kraujo lašą menančios gėlės.
 
Tekės Nevėžis, atgims žaliuoti lankos,
Skubės gyventi žemė ir dangus,
Tik nepakils daugiau šioje pakrantėj
Nuo priešo kulkos pakirstas žmogus.
 
Karo banga laukais gimtinės ritos,
Tik jai neatnešė nei laisvės, nei taikos,
Beginkliai pasalose broliai krito
Vardan Tėvynės savo, Lietuvos šventos.
 
Gerai, kad nors vardai didvyrių lieka,
Istorijos tėkmėj iškyla žvaigždėmis,
Mylėt ir gint brangiausią kraštą liepia
Karščiausiais žodžiais, rašytais mirtimi.
 
Suksis pavasariai savųjų metų šoky, 
Jaunieji nuotakas Nevėžio tiltu neš,
Gal nepamirš trumpai akimirkai sustoti
Ir perskaityt jo vardo auksines raides.