Bijau, bijau, bijau...
-Kaip šitaip galėjai! Šunsnuki, tu toks pats kaip ir visi tavo giminės...
-Tylėk! Kas jau kas, bet tu… Tu irgi ne geresnė. Ar jau pamiršai?
-Mano tėtė per tokius, kaip tu ir tavo giminės, žuvo! Skrebai nelaimingi.
-Nustipo, kaip ir dera šuniui, patvory.
-Ir kaip tekėjau už tokio gyvulio...
-O aš tokią kalę vedžiau!
-Tu žinai, kad tokia niekada nebuvau! Dar atsiimsi už tai. Dink man iš akių!
-Čia tu man? Tuoj aš…      
Girdėjau, kaip dužo, kaip durys subliovė ir viskas nurimo. Vis dar bijojau. Tūnojau po lova, prigludusi prie sienos, ir nekvėpavau. Kūną badė mažos mažos adatėlės, siuvo, adė, dygsniavo, lopė. Negalėjau pasukti galvos ir atsimerkti. Bijojau išlįsti ir jų neberasti, o neberadusi būti išmesta, kaip šliurė likusi be poros. Bijojau ir rasti. Bijojau prie jų priglusti ir justi šaltį. Sudužo... Sukandusi dantis lėtai šliaužiau iš po lovos. Su-du-žo... Aštrios stiklo  dulkės smigo į delnus ir nuogus kelius, draskė blauzdas ir šlaunis. Mano mano mintis raižė duriančios nuotrupos - kalė, skrebas. Manęs neturėjo būti... Būti neturėjau čia ir dabar... Smigo šukės vis giliau, bet aš šliaužiau... Šliaužiau, kaip dalgio įkirstas žalčiukas. Sako, žaizdos užgyja, o kaip šukę ištraukti iš taip giliai? Skrebė, kalės dukra...
Bijau, bijau, bijau...
-Kodėl tu tokia? Vis bėgi ir bėgi... Niekada, atrodo, manęs negirdi.
-Tik nepradėk.
-Kodėl? Taip nebeįmanoma. Ir jau nebežinau, nė kas tu esi.
-Ko tu dar nori iš manęs? Aš visada šalia tavęs.
-Tu dar drįsti klausti? Aš tau neegzistuoju!
-Netiesa, tu man brangiausias žmogus. Juk žinai, kad kitaip nemoku. Negaliu…
-Aš per ilgai tau buvau tolerantiškas. Tai turi baigtis čia ir dabar.
Girdėjau, kaip jis atsiduso ir kaip garsų pliūpsnį pakeitė durianti tyla. Ir žingsniai taip nutolo, kad nebebuvo jų girdėti. Vis dar bijojau. Sėdėjau krėsle prigludusi prie sienos ir vos vos kvėpavau. Kūną badė mažos mažos adatėlės, siuvo, adė, dygsniavo, lopė... Negalėjau pasukti galvos ir atsimerkti... Bijojau jo nematyti. Bijojau pakilusi nuo krėslo jo nepasiekti. Likti vienui viena. Bijojau ir jį rasti. Bijojau priglusti ir justi šaltį. Sukaupusi visas jėgas kėliausi. Pamiršau rankas šildžiusį kiniško porceliano puodelį... Dužo... Šukės... Sukilo aitrios dulkės... Bijau ir dabar... Bijau įsileisti ten, kur ir taip viskas sudužę, kur dar kovoja skrebė ir kalė, kur šukėse niekam daugiau nebėra vietos... Sminga vis giliau... Duria...Bijau būti savimi. Bijau BŪTI.