Praėjo pora metų. Teklė ne tik graži, bet ir gero būdo moteriškaitė. Žinodama, kaip priešiškai jos atžvilgiu nusistatę vyro tėvai, ji nė kiek nesipiktino, nuolaidžiavo anytai ir stengėsi visiems įtikti. Neįsižeisdavo už jokį piktai pasakytą žodį, nutylėdavo pabarta ar grubiai perspėta tą ar aną ne taip daranti. Tyliai, kantriai dirbo visus darbus namuose ar laukuose.
Nežiūrint to, anyta jos vis tiek nemėgo, laikė įsibrovėle į jų šeimą ir visą laiką į marčią skersakiavo.
Tėvas kaip tėvas. Su juo Teklelei tekdavo susidurti rečiau. Jis daugiau reikalų turėjo su Marcelinu, bet jau su Magdute, Marcelino sese, jos greitai susidraugavo. Teklytė kad ir be pinigų atėjo, bet kraitį atsinešė nemažą ir gražų. Atsinešė šūsnį siuvinėtų ir kabliuku megztų rankdarbių. Magdutė, pamačiusi, kaip viskas pas brolienę stancijoje taip gražu, pati panoro išmokti siuvinėti.
Kaime daugiausia būdavo staklėmis austas kraitis: gražiais raštais austos staltiesės, lovatiesės, rankšluosčiai ir kiti buičiai skirti audiniai. Gražu, bet Magdutė siuvinėtų rankdarbių dar neturėjo.
Pirmą žiemą mergaitė tik mokėsi, o antrą kartu su broliene gerokai padirbėjo. Abi išsiuvinėjo rankšluosčiams monogramas, prie rankšluosčių galų prisiuvo kabliuku megztus dantytus mezginius, papuošė užvalkalus, prisiūdamos jų galuose gražias megztas juostas, primezgė viena už kitą gražesnių servetėlių. Daug visko priusiuvinėjo ant drobės, ant perkelio ir tie visi gražūs darbeliai labai papuošė ir paįvairino Magdutės mergautinį kraitį.
Magdutė iki šiol negali suprasti, kodėl tėvai tokie priešiški Teklytei. Ji tokia graži, tokia miela, tokia gera, taip nepavydžiai, tikrai iš širdies jai viską parodo, paaiškina ir padeda Magdutei siuvinėti. Būdama daugiau patyrusi, Teklytė noriai dalinasi savo patirtimi, kai reikia parinkti siūlų spalvas, kad gėlės lapas ar žiedas gautųsi kuo natūralesnis. „Ko jie iš jos nori? Tas motinos pasakymas, kad Marcelinas ne tokią būtų gavęs, man visai nesuprantamas... Kokia begali būti geresnė? Aš labai džiaugiuosi, turėdama tokią brolienę. Tai ne Kajetono Emilija...  Visada išdidi, pasipūtusi, nori ir laukia, kad visi jai pataikautų ir ją garbintų. Viskas, kas jos, tai gražiau ir geriau negu pas Pajuodžius ar kur kitur. Viskas, ką ji daro – geriausia, ką ji šneka – protingiausia. Bet su Kajetonu jie sutaria. Brolis irgi panašaus charakterio. Dar namuose būdamas, mėgdavo iš kitų pasišaipyti, o dabar, išėjęs į Maklicko vienkiemį, vaizduoja tikrą dvarponį“, – svarstė Magdutė.
Ir kurgi ne? Maklicko ūkis pavyzdingiausias valsčiuje. Jame daug žemės ūkio technikos, veisliniai galvijai... Didžiulis sodas, daug bičių avilių. Viskas apsodinta eglaitėmis, o pati sodyba – gerai prižiūrimais vaiskrūmiais. Kieme išdidžiai vaikšto povas, išskleidęs vėduokle savo spalvingą uodegą. Tikrai, ko gi ne dvaras? O Kajetonas būsimas to dvaro paveldėtojas... Tik truputį jį slegia vienas rūpestis. Ketveri metai, kai su Emilija vedę, o neturi vaikų.
Bet, pasirodo, kad ir tai bėdai atėjo galas. Šiemet pagaliau Emilija pastojo ir bulviakasiui šeima tikisi sulaukti naujagimio. Vienkiemyje visi net švyti, o jau pati Emilija vaikšto išdidžiai, nelyginant tas povas po kiemą.
Džiaugiasi ir tėvas su motina Pajuodžiai. Kaip bekalbėk, kol nėra vaikų, ne tokia tvirta padėtis ir Kajetono. Dieve gink, atsitiktų kas nors Emilijai, tai vienas, be vaikų likęs, jis ten nebe gaspadorius. O dabar, skaityk, įsitvirtins kaip reikiant.
„Su Kajetonu jau viskas tvarkoje, gal Dievas duos, ir Magdutei pasiseks gerai ištekėti... Tik va, Marcelinas apsidirbo... Kas galėjo pagalvoti, kad visas mūsų turtas po mudviejų su motina mirties atiteks kažkokiai ubagei? Ir po šiai dienai negaliu su tuo susitaikyti. Apsuko bernui galvą... Gal dar kokiomis žolelėmis užgirdė? Tik Teklė dėl to visko kalta. Tik ji kaltininkė“, – negali jai atleisti tėvas Pajuodis ir turbūt jau niekada neatleis.
 Jis ir po šiai dienai tebepyksta ir ant Teklytės, ir ant Marcelino, bet gyvenimas eina sava vaga. Marcelinas, nekreipdamas dėmesio į tėvo nuotaikas, kartu su samdiniais dirbo visus darbus laukuose ir klausė tėvo nurodymų. Vaikinas galvojo, kad ginčas tarp jo ir tėvo jau pasimiršo ir santykiai nusistovėjo, tačiau tėvas vis dar pyko, buvo nepatenkintas sūnaus vedybomis, nors ir stengėsi to neparodyti. Marcelinas kaip anksčiau, taip ir dabar besąlygiškai pripažino tėvo viršenybę. Savo iniciatyva, prieš tai nepasitaręs su tėvų ir negavęs jo leidimo, nesiimdavo jokio darbo ir visada vykdė tėvo nurodymus. Marcelinas puikiai suprato, kad privalo laikytis tam tikros tvarkos. Šiandien, ką bešnekėtum, tėvas visuose darbuose vadovas, todėl Marcelinas kaip ir visi kiti  privalo jam paklusti. Kas būtų, jeigu kiekvienas ką sugalvojęs darytų, niekieno neatsiklausęs?
Vieną šeštadienį po pietų, pasistengęs truputį anksčiau baigti savo darbą, Marcelinas priėjo ir paprašė tėvo:
– Šiandien norėčiau anksčiau išeiti namo. Sugalvojau pažvejoti. Jeigu pasiseks, tai rytoj pietums turėtume žuvies. Seniai bevalgėm...
– O kuo gaudysi? - tarp kitko pasiteiravo tėvas.
– Meškere. Tam kartui pavalgyti nereikia didelės žuvies. Keletą kuojų, raudžių... Gal kokia nedidžkė lydeka užkibs? Plauksiu su valtimi toliau nuo kranto, ten geriau kimba.
Parėjęs namo, Marcelinas pavalgė ir iš vazaunios atsinešė meškerę. Meškerę jau buvo pasiruošęs iš vakaro, o sliekų kaip visada išsikas prie tvarto, kur per žiemą stovėjo iš tvarto išmėžtos mėšlo krūvos. Pasiėmęs krepšį žuviai ir kibirėlį sliekams, Marcelinas nuėjo per kiemą prie tvartų, o jau einantį per sodą ežero link, jį prisivijo Teklytė.
– Palauk, ir aš su tavim. Kol tu žvejosi, aš išsiskalbsiu bliūzelę, skarytę ir tavo marškinius. Iki vakaro viskas išdžius. Matai, kokia dar kaitri saulė.
Kai abu atėjo iki ežero, Teklytė muilą ir skalbinius pasidėjo ant velėklės, o Marcelinas atrišo valtį, nustūmė ją kiek toliau nuo kranto ir įlipęs į ją nusiyrė tolyn į ežerą. Plaukdamas irklu dar pamojo Teklytei ir, pasiekęs vidurį ežero, užmetė meškerę.
Teklytė skalbė, o Marcelinas žvejojo. Jis jau buvo pagavęs keletą nemažų žuvų, kai staiga giliai paniro plūdė ir taip stipriai suspurdėjo vandenyje, kad vos neištraukė meškerės iš sėdinčio Marcelino rankų. Vaikinas staiga pašoko ant kojų ir įsiręžęs, iš visų jėgų trūktelėjo meškerę. Vandens paviršiuje pasirodė besiblaškantis didžiulis šamas. Marcelinui nemažai reikėjo padėti pastangų, kol įtraukė jį į valtį. Žuvis buvo tokia didelė ir sunki, kad, tempiant ją per kraštą, valtis neatlaikė svorio ir pasviro ant šono, prisemdama vandens.
Atrodė, kad jau viskas, vargas baigtas, nepaprastas laimikis valtyje, beliko atkabinti meškerę ir namo. Paliesta žuvis staiga davė tokį šuolį į viršų, kad netikėtai parbloškė Marceliną ant valties dugno. Kol šis kapstėsi sukniubęs, šamas pašoko dar ir dar kartą ir krisdamas žemyn blaškė į šonus valtį. Kiek kartų ji pasvirdavo, tiek kartų prisemdavo vandens ir, kai Marcelinas pagaliau atsistojo, vandens valtyje jau buvo iki pusės blauzdų.
Pavargęs šamas lyg nusiramino, bet, valtyje gavęs daugiau vandens, pažvalėjo ir šoktelėjęs dar kartą, pliumptelėjo į ežerą, o  Marcelinas, bandydamas jį nutverti, taip išsiūbavo valtį, kad ji, prisisėmusi dar daugiau vandens, ėmė skęsti. Atsidūręs pavojuje, Marcelinas įsikibo į valties kraštą ir ėmė šauktis pagalbos.
Tuo metu Teklytė, palypėjusi aukštyn krantu, čia pat ant pievos tiesė skalbinius. Viską išdžiausčiusi, ji dar prisirovė į  prijuostės kišenes čiobrelių arbatai ir neskubėdama grįžo prie ežero.
Tik dabar ji išgirdo kraupų pagalbos šauksmą ir tekina pasileido pakalnėn. Stabtelėjusi prie velėklės, pamatė ežero viduryje kažką judant ir blaškantis. Kaip tik iš ten, silpno vėjelio nešamas, sklido pilnas baimės ir nevilties skęstančio žmogaus šauksmas.
Supratusi įvykusią nelaimę, ji kiek pajėgdama, garsiai raudodama, pasileido į sodybą. Visi vyrai dirbo laukuose. Kol Teklytė juos surado, kol visi subėgo prie ežero, valtis ežere jau plūduriavo dugnu į viršų, aplink ją ramiai, smulkiom bangelėm raibuliavo vanduo, buvo tylu ir nesigirdėjo jokio garso.
Jeigu ir būtų dar nenuskendęs Marcelinas, tai gelbėti jį nebuvo kaip. Antroji valtis buvo kitoje ežero pusėje. Matyt, kas nors iš Maklickų vienkiemio žvejojo ir po žūklės valtį pririšo savo pusėje.
Tik už trijų dienų žmonės rado ant rubežiaus išplukdytą, maurais aplipusį, ašutiniu meškerės valu apraizgytomis kojomis Marcelino kūną.