Karšti delnai ir pirštai mitriai plaka,
Juodas kriaukles aistringai apkabinę.
Tavi plaukai apsvaigę nuo tabako,
Ir lūpos tavo, nuprausė jas vynas.

Tu šoki drąsiai ant netvirto stalo,
Pamiršdama, kaip baigės paskutinį sykį.
Kritai, o jis tavęs nebepagavo —
Šią naktį to paties net nebandyki.

Raudonas šurmulys skambėti nepailsta,
O tu vis šoki, mano Dulsinėja.
Ir nepaliausi, kol mums vyną pilsto,
Kol taip šampano kamščiai sproginėja.

Jūreivis veržiasi prie tavo kojų,
Kartodamas verksmingai: „mea culpa"
Gėlių šūsnis po tavo pėdom kloja.
Ne rožės tai — rasotos tulpės.