Ak, skrobleli skrobleli, rudi lapai ne tavo —
Per ilgai ant šakų jau laikai.
Buvo laikas, kai puošė, kai aksomu žaliavo,
Kai gražus, išdidus jais buvai.

Supos vasarą vėjy, saulės spindulius gėrė,
Svaigo liepos kvapnios naktyje,
Tiktai dienos šuoliavo, rytmetėliais nubėgo,
Išsisklaidė rūkais vakare.

Suprantu, kaip tau gaila jiems sudie pasakyti,
Kad priglustų žemai prie sesulės žolės,
Kai lietus toks žvarbus nenustoja vis lyti,
Kai palinko galva rudeninės gėlės.

Ak, skrobleli skrobleli, jau lapeliai ne tavo —
Leisk jiems būt su likimo draugais,
Kad baltoji žiema nenulaužtų šakelių,
Kai klos žemę sniegų patalais.