Tu nubrauki nuo veido man plaukus,
nusagstyki vėl rožėm mintis,
tarsi burės tavęs aš sulaukęs 
vėl išplauksiu į tolių šalis.

Vėl regėsiu šalia tavo stotą
prie savęs lyg šešėlį arti,
ir man vilnys ims vėtroje groti,
kai tave apkabinsiu, brangi.

Vėl suras žydros vizijos kelią,
kur tu mano svajonę neši,
sopės ašmenys pjauna ir gelia,
kai tu,mano svajone, tirpsti.

Kai vienatvėj palieka tik žodis,
apkabinąs kas kartą tave,
o, akimirkų nykstantis groži,
dar lankyk, dar paguoski mane!