Rytas. Ištisos eilės nusidriekę oro uoste. Jaunos mamos tramdo klykaujančias atžalas, o pikti dėdės maištauja dėl vėluojančių reisų. Svarbiausia kuo greičiau pasprukti iš skęstančio laivo. Betgi žiurkės tik animacijoje dėvi išeiginius švarkus ir tempia pašonėje odinius lagaminus...
Dangaus uoste viskas it sviestu patepta. Į priekį išsiveržia varnėnų pulkai. Netrukus keleiviai puola skanduoti „gyvis gyvis, kas iš manęs pasidyvys!” Jokio jaudulio, jokios maišaties. Namų ilgesys nugali visus jausmų antplūdžius. O kokia ekspresyvi palyda pakilimo takuose! Medžiai galiūnai moja ranka. Ragina nesuklupti, o vėliau ir sugrįžti.
Namai yra ten, kur širdis. Kai kas širdį išdrabsto po visas laukymes.
Žmonės, galiausiai sulaukę savo lėktuvų, skubina užsiimti vietas. Viskas taip suplanuota, taip oficialu.
Paprastieji kikiliai jau irgi susikrovė būtiniausią mantą. Jiems ploja ugningi delnai.
Paukščiams per šalta žiemoti. Jie priversti palikti namus.
Kai kas savo noru juos palieka. Žiema – tai tik kvaila priedanga. Tik įgrystančios dejonės. Šalta, šalta, sunku... O patys šilčiausi kailiniai kabo tik per sprindį nuo žmogaus. Sunku, labai sunku juos pasiekti.
Kyla balti, melsvi, pilki lėktuvai. Kyla ir jų antrininkai. Skirtingi pakilimo takai susijungia. Visi skrenda į laimės aptekusius kraštus.
Vieniši klevai apsigobia ilgesiu. Kiekvienas ruduo baigiasi nostalgijos sūkuriais. Tai nėra svetima. Ant jų rankų vis tiek nutūps tie patys gausūs būriai keleivių. Jie tik trumpam pasitraukė iš gamtos dėsningumo.
O štai piktų dėdžių, klykaujančių atžalų niekas nesulaukė.
Būtų smalsu šią akimirką įsibrauti į jų širdis.