Tiesiog ruduo. Parkas. Aš vedžioju Rikutį. Susitinku kaimynus su savo augintiniais. Paplepame apie mūsų šuniškas problemas. Tiesiog.

− Kur įdėjai sumuštinius ? − pasitinki prie durų. − Juk žinai, kad galiu pavėluoti į darbą, o tavęs amžinai nėra namie.

− Aš tiesiog išvedžiau šunį.

− Tiesiog tiesiog... − pakartoji.

Jau keleri metai vis ištariu tą žodį. Jis tave erzina. Kelis sykius bandžiau paaiškinti, kad yra toks jausmas, kurio niekaip kitaip nepavadinsi. Tas vidinis jutimas susisuko gūžtą mano regėjime, girdėjime, net uoslėje – tiesiog. Tiesiog tu. Tiesiog mes. Tiesiog gyvenimas.

Tiesiog ruduo ir artėjančios Vėlinės. Pamenu, kaip ruošdavomės į kapus nuo pat ryto. O paskui eidavome kapinių keleliu. oriai sveikindamiesi su kolegomis, pažįstamais, kaimynais – tvarkingai apsirengę, rimti, tarp mūsų, viduryje - dukrytė. Rankose tiesiog žvakės ir dirbtinų gėlių puokštelės, nes tiesiog reikėjo „aplankyti“ mirusius. Tiesiog buvo Vėlinės.

O kaip bus šiemet? Kaip? Aš viena eisiu tuo keliu kapinėse. „Tiesiog“ sustoja giliai gomuryje, jo neįmanoma niekaip ištarti. Aš ateisiu pas tave ir mudu negirdimai kalbėsime , gal pajėgsiu tau pasakyti, kad neliko mano dienose ir naktyse to atsainumo jausmo, kad gili tuštuma įprasmino kiekvieną šio rudens detalę.

Ruduo. Parkas. Šuniukas Rikis.