Paskutinė spalio saulė nusilenkė ir jau lipa nuo scenos. Užuolaidos liepsnoja oranžine ugnim, užkulisiuose kraujuoja debesys. Salė užtemo, ir viena po kitos pradėjo įsijungti lempos. Debesys ką tik užsilopė žaizdas ir dabar sluoksniais sugulė į tamsias lubas, kurios, mėlyno tvarsčio veržiamos, jautė skausmą ir liejo ašaras ant publikos. Pavargusi publika, nuleidusi galvą, galvas, traukė namo, o jos tėkmė laužė ir stumdė kėdes. Vieni susimąstę, kiti – kaip debesys – ašarotais pilkais veidais. Debesys žarstė miestui dvokiantį krištolą ant gatvių, nuo kurių dėl drėgmės dabar atsispindėjo lempų šviesa. Paskutinės žaros plunksnos nudažė sceną žaliai ir žydrai, kol visa salė skendėjo tamsiai mėlynoje migloje, kur ne kur apšviestoje oranžinėmis lempomis.
 Stoviu po lietum ir vėju. Šlampa rožės. Ji taip ir neatėjo.