Visi miestelio vaikai žingsniuoja į mokyklą. Vieni palengva trina apsiblaususias akis, kiti entuziastingai kurpia visos dienos planą, tačiau rytinis tikslas akivaizdus – pasiekti gimnaziją. Jie žino, kad užburtas ratas niekada nesibaigia. Ateiname, pasisemiame burnoje tirpstančio šulinio vandens, išgeriame. Po keletos valandų su skambančiais indais vėl krypstame šulinio link. Akivaizdu – visada mums per maža.
Darbymečio pradžios iškilmėse tvyro tik kilni nuotaika. Aplink tiek daug prašmatnumo. Moksleiviai kas rytą it modeliai praeina auksu padengtu podiumu. Tai suteikia jėgų neatsigręžti atgalios. Gaila, labai trumpai pasimėgaujame linksmybėmis. Juk vėliau gamta matematikė pažeria galybę uždavinių, taip priversdama kaisti vingių ištroškusius protus.
Gurkšnis burnoje tirpstančio šulinio vandens.
Pro langą matyt kiekvienas krustelėjimas. Moksleiviai tupi pamokose, kultūrėja. Bet siela veržiasi kažkur kitur. Krenta, krenta rausvi lapai, krenta ir oranžiniai, gelsvi... Staiga pasipila lavina baltų akmenų, minkštų ir kietų, tyžtančių ir sustingusių. Vėliau išryškėja Renesansas. Išplaukiama į kitas meno sroves. Ruso įneša daug daug žalumos. Tada vėl liepsnojantys lapai... Turbūt gamta nusidėjo Kūrėjui, jog šis sumanė užkalbėti jos besiblaškančius jausmus. Ir kaskart jie skirtingai praskrieja pro gimnazijos langus. Bet labiausiai jaunuoliai žavisi paslaptingais spalvų spektrais. Aplinkui vien šiltos spalvos. Šiltos...
Visi miestelio vaikai sugrįžta namo. Trankiai nusimeta kuprines nuo pečių ir skuba gėrėtis likusia diena. Jie žino, kad rytoj jų laukia tas pats auksu išdabintas takas. Jie įsidėmėjo, jog apskritimas neturi galo.
Vėl gurkšnis burnoje tirpstančio šulinio vandens.