Išlakstė giminė, išskydo
Kaip žydo bitės pašaliais,
Asfalto kryžgatviuos paklydo
Ties daugiaaukščiais aviliais.

Nebejauku jau – tai ne kaime –
Pabelst į giminės duris.
Nužvelgs keistai, nelyg nelaimę...
Tik tiek, kad dar neišvarys. –

Dar žalio kaimo senas klevas
Atmintyse jų tavaruos,
Dar apynys vyniosis tęvas,
Dangus dar kaimiškos spalvos,

Ir vakarai, ir žėri žaros,
Ir kvepia kiemas po kaitros,
Ir po lietaus taip lengva daros,
Kad regis laimės nėr kitos...

Tik vis rečiau parklys išspietę,
Lyg biednus gimines lankys, –
Tą klevą, visą tą pasvietę.
Jiems miestų laimės per akis.

Bet – kalendoriaus šliuoš lapeliai,
Byrės lyg sename kine,
Kol dialektiniai varžteliai
Suveiks eiga atbuline:

Atkuto biedni durniai kaime,
Aptuko lenkdami kupras,
Kas rado, kas uždirbo laimę,
Kokios išspietėliai neras.

Ar nepartrauksit tik, negrįšit,
Riedėję amžiais, kur geriau?
Žinau, netrukę pasiryšit –
Neprastą vaizdą pradarau:

Vėl vakarai, pro klevą žaros,
Pro putą apynio – dainuok!
Ir šansų tiek, kad gera daros, –
Tik netingėk, tik kombinuok!

* * *
Ir super kombinuoja, tęsias
Tas išsilakstančioj šaly,
Ir virkdo klevas ans gimtasis –
Auksiniai lapai ar žali.