Kaip švelniai sminga kruopos apvalainos ir dingsta tavo paleistų plaukų gelmėj. Norėčiau, kad sudygtų keletas, bet tiek jau to. Manim nuskrodžia tavo marmurinis žvilgsnis. Jis šneka man visai nebyliai apie tai, ką tyloje užgniaužė lūpos.
Aš ištiesiu šerkšnu nusėtą delną, ramiai patyrinėju sidabruotas linijas ir vėl bruku kišenėn, kurioj nykštys suranda vėlei skylę sau patogią.
Šaltą, traškią žolę baltas elnias mina sužvarbusios ryto rasos nusagstytas. Blakstienas ilgąsias apvėlė migla nuo velėnos pakilusi. Šen ten rupšnodamas samanas kartkartėmis staigiai kilsteli raguotą galvą ir tauriai apžvelgia ūkanotą laukymę. Ore palengva sklaidosi tiršti jo atodūsių kamuolėliai.
Valandėlę pastebėjęs elnią ir aš atsidūstu lyg norėdamas ką liūdno tarti. Galiausiai atsistoju ir pradedu sukinėti ir visaip kitaip judinti sustirusias savo kojas. Atsigręžiu į mišką ir traškėdamas žengiu pirmus žingsnius medžių pusėn. Sveikojoje palto kišenėje įsitaisiusi ranka pasemia grūdų ir vėl atsileisdama leidžia jiems pro pirštus byrėti atgalios.