Teta Antanina pametusi galvą dėl naujo vasarnamio ant tyvuliuojančio ežero kranto. Vasarą juk smagu. Gėlės, ošiantys miškai, skruostus kutenantys saulės spinduliai... Ji pavydi kiekvienam apylinkės medžiui. Augalai visada atrodo tokie turtingi. Kai apima nenumaldomas noras ko nors siekti, iš tetos Antaninos išsiveržia ryžtas. Ji užsispyrė žūtbūt turėti savo vasarnamį ant tyvuliuojančio ežero kranto.
Šios moters niekada nepuola erkės. O kas galėtų pakenkti savo bendrui? Erkės labai daug išsiurbia raudonio. Jos iš to nerūpestingai išgyvena. Kartais ir teta Antanina intensyviai sriūbčioja kopūstienę. Įkyrus įprotis it pandemija pasklinda po žmonių knibždantį pasaulį. O labiausiai nuo to nukenčia valdingi vyrai. Jie ypač traukiasi nuo tetos Antaninos. Pasiturintiems nemalonu, kai iš jų išsiurbia raudonį.
Gal moteriškei vertėtų pradėt giedoti? Gerbėjai patys liptų ant galvų.
Bet juk medžiai nebyliai prabyla. Jie visada turtingi.
Teta Antanina grėboja raudoniu nusidažiusius klevo lapus. Daug brangenybių vienoje krūvoje. Moteriškė liko be vasarnamio. Medžiai liko be lapų.
Atšiauri ranka išplėšė viską. Net ir iš tų, kas nieko neturėjo. Svajonės įsikūnijo į jūroje tolstančius laivus.
Klevo niekas neapsėdo. Jis – menininkas, nors ir liko kuriam laikui be portretų. Medžio šakos pačios stiebėsi į grožį. Klevas nebuvo gobšus. Netroško žemiškų tuštybių. Nevogė jų iš kaštono, alksnio.
Teta Antanina atidarė senovinių rankdarbių krautuvėlę. Ji lapkritį sulaukė mažiausiai pelno.
Vis tiek vasarnamyje jau būtų per šalta.