Suaustos į drobę ir dienos, ir naktys,
Kai kraujas atvėsta, ja dangstomos mintys.
Kam, Viešpatie, leidi apkurst ir apakti?
Kam leidi suprasti, kad skrendantys krinta?

Kaip žvirgždas bate kartais patirtys kliūva,
Nuo pastangų būti — pūliuojančios rakštys.
Kur dėti brangiausisus — per sprindį, per šūvį,
Kai laiko raupai raižo raukšlėmis kaktą?

Prikelsi? Neklausi, ko alkstu ir trokštu.
Ką veiksi, žmogaus menko valią atėmęs?
Juk drobės baltos šermenų nenublokšiu —
Po ja abejojimo darkančios dėmės.

Ne duonos prašau — duoki sielai tikėjimą,
Įžiebki vilties, leisk panirti į meilę,
Nes žmogui vienatvė — be teismo kalėjimas,
Čia dienos ir naktys neaudžiamos dailiai.

Į kokį nuogumą verti lietą prakaitą?
Patyriau, kad šunkelius teks man ištiesinti.
Atodūsis, ašara — tai dar neprarasta.
„Osana!“ — užgieda net kraujas bevėstanatis,

Ir švinta, ir blunka bežvaigždis vidurnaktis.
Žinau, vardan ko prisikelsiu ir eisiu.
Ant drobės marškonės — karališkas purpuras.
Žmogus geba teist, Dievas — viską atleisti.

Sugriaunu kadaise susiręstas užtvaras.
Palaima paliesti, tačiau nesisavinti.
Sunkiausia nešiot būna savąją kuprą — 
Taip pat, kaip pasiekt genuos glūdinčią atmintį.