Giedokit, vandenys, vėlių šešėliai,
giedokit, upės, ežerai,
visi seniai seniai išėję
prieš šimtmečius ir tūkstančius kadais!

Giedokit, girios, ąžuolynai,
giedokit, ošiantys miškai,
dėl jūsų aš ir šiandien gyvas,
dėl jų, Kūrėjau, mano būtį čia laikai!

Dėl jūsų aš einu per žemę tarsi vėjas,
sūpuoja dangūs ten aukštai,
dėl jūsų su Praamžiumi kalbėjaus,
dėl jūsų — ryto aukso spinduliai!

Dėl jūsų mūsų milijonai
kas dieną pradeda savus vargus,
dėl jūsų čia mes, Žemės žmonės,
atrandam dangų, ne kapus!

Dėl jūsų šaknimis į praeitį,
o rankomis į debesų bures,
per kalno, per gyvybės keterą — 
į laiko ošiančias marias!