Tas vakaras  žemuogėm virtęs taip saldžiai kvepėjo.
Aš rankose tavo tik minkomas molis buvau.
Su mūzom bareisi ir niekaip nuspręst negalėjai
Ką nori sukurti ir kuo tada būsiu aš tau.

Džiaugeisi didybę miškų į mane sutalpinęs
(Tai ąžuolu stoviu, tai epuše virpu šalia),
Lopšinės natas, kurios mūšio aistras nuramina,
Aksomo švelnumą, atgimstančios žemės galias.

Įdėjai širdin laisvę vėjo, neturinčio sienų.
Stebiesi dabar - nenumaldomom vėtrom siaučiu.
O jūra, platybes kurios dovanojai man vienai,
Tsunamio bangom išssilieja iš savo krantų.

Tau kūrinio šito neperprasti, mano kūrėjau!
Taisei tiek ir dailinai kolei pranokai save.
Kur buvo dievai, kai pasivogtą ugnį sudėjai
Į degantį žvilgsnį sudievinęs šitaip mane?