Graudinat širdį, ak, kaip jūs graudinat!
Paliečiat dainomis jautrias stygas,
Nevarstytas duris be raktų atrakinat,
Į šviesą keliat pamirštas skrynias.

Senovės skryniose ne auksas, ne sidabras —
Lietuvių sielai dešimtkart brangiau.
Atgyja šimtmečiai, kuriuose būti gera,
Užmigę protėviai prabyla, rodos, tau.

Kiekvienas žodis išmintim išaustas,
Melodija — tautos jausmų versmė,
Kuri pasiekia dangų skaidrų, aukštą,
Kaip vyturio pavasarį giesmė.

Esi gražus, žmogau! Dainoj gražus kaip niekur.
Kai tu dainuoji, švinta Lietuva,
Išvirsta ūkanos, nakties rūkai į nieką,
Visom kartom prisikelia gyva.

Dainuokit visados, lai skamba senos kanklės,
Jauni balsai tikrai ir joms mieli.
Tegul per amžių klodus susijungia rankos —
Tiktai dainoj išliksim savimi.