vėl snaudulys apėmęs mane štai —
ir aš jaučiu, kad virtualūs vaizdiniai
sukels rusenančias mintis many,
kad reiks palikt pasaulį nuošaly...
lyg vienas mūšyje karys,
tarytum koks piktadarys
aš įsibrausiu tau į sapną.
ir svaigus skrydis užvaldys,
kol širdies balsas įsakys, 
kad verta ne rusenti, o sudegti.
pagrobsiu vien slogias mintis,
kad nekamuotų neviltis,
kad būtų gera tau per naktį.
paskui, sulinkęs po našta,
klajosiu, kol užklups aušra.