Vėl lapams šlamant sėlins vienuma,
o sodams žydint — praradimų skausmas.
Atrodo, lyg širdis drąsos pilna,
tačiau iš kur toks nepatirtas jausmas?

O pumpurai pušų ilgi —
jų aukuruos sudegs blyškioji  mėnesiena, 
ir pro šakas įspindęs ryto spindulys 
slapčia atvers duris į iškankintą sielą.

Ir vien tik vyšnios žiedlapius barstys,
ir bitė dūgs, nuo nešulio apsvaigus.
Gal būt tada du žmonės susitiks,
pažadins sodą — meilė juk ateina...