Surenku akimirkas lyg trupinius –

Rodos, neseniai buvai svečiuos.

Ir girdžiu, kaip kalba tavo lūpomis

Gelsvas beržas be jokios kančios,

Barsto jis lapus be pykčio, liūdesio –

Šilti pėdsakai ant geliančios šalnos.

Tokį aš menu, o ne suklupusį,

Su tokiu mintim aš dalinuos.

Dega žvakės... Tebūnie, tai – šypsenos,

Tos, kurias kadaise palikai,

Juk su broliu visada tau liksime

Tik maži nenuoramos vaikai.

Išėjai seniai kaskart pareidamas

Ne granitu, marmuru – medžiu.

Tėve, nors žinau – seniai atleidai man,

Atleidimo aš vis tiek meldžiu.