Ramiai ėjau, dairiausi į medžius,

Vienišiai lapai draikės ant šakų,
Pamiršo vėjas juos, matyt, rudus
Nuskint per tūkstančius kitų darbų.

O man tai kas — gyventi gi netrukdo,
Tegul kamuojasi ar krenta su visai,
Vis tiek gražuoliai stovi be drabužių,
Kaip tie šauktiniai, nurengti plikai.

Lygiai taip pat nedrąsūs, susigūžę,
Tarsi apkaltinti, bet be kaltės,
Kad perdažė žalius, siūtus gegužio,
Pabūgę šalčio, jo pirmos grėsmės.

Šlamėdavo anksčiau, jų pasakas girdėjau
Ir paslaptis vidurnakčio kerų.
Ką spėjau — užrašiau, į posmelius sudėjau,
Kad skrist galėtų jau ir be sparnų.

Tyla tyla... girdėt, kaip lašas krinta,
Neišsilaikęs viršūnėj po lietaus.
O man nauja, nauja mintelė gimsta —
Pradžiuginsiu medžius kažkuo gražaus.

— Ramiai stovėkite, kartu svajosim
Apie pavasarį, kitus metus,
Nors pūgos siaustų ir pusnimis klotų
Mano pramindžiotus sniege takus.