Kai ūžia vėjas, vėjo paklausyki,
Gal skrenda jis su neramia žinia,
Kad laikas, laikas į tikrovę grįžti
Ir susitaikyti su motina Žeme.

Save gamtos valdovais pavadinę,
Išmainę protą į tuščias aistras,
Sau dūmais neriame kančios grandinę,
Nuodais užpildom jūras ir upes.

Vis pinigų, vis turto žmogui maža,
Valdžios ir aklo keršto troškulys
Tai šen, tai ten pašvaistėm karo gena
Nelaimę, badą, mirtį per šalis.

Ir dūsta žemė, vandenys tamsėja,
Danguj įsiplieskia žaibų ugnis,
Žemynų toliuos kyla uraganų vėjas
Žmogui primint – nevisagalis jis.

Metai šimtais į amžinybę bėga,
Tik klaidos mūs kartojasi tos pačios —
Iššvaistome, kas mūsų nepadėta,
Pamiršę atiduot nors menką grąžą.