Santrauka:
Ataidi iš toli, gal blankokai, bet taip suskambėjo...
Nelaukiama, nemylima,
Tik spalio beržas šlama,
Su sodo medžiais tylime --
Šalna artėja, mama,
Ji man lopšinę padainuos,
Ir susižeidęs vėjas
Ieškos širdies, širdies gyvos...
Vaiduokliškai skubėjęs,
Suklupo rūkas ties slenksčiu --
Jo skausmas šitaip slegia --
Visom arterijom jaučiu,
Danguj kažkas sudegę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2013-10-30 12:00:06
Su sodo medžiais tylime --
Šalna artėja, mama...
Suvirpa širdis... Šalnos lopšinė... Nuostabiai įvardinote, kas negali nejaudinti niekada. Jautri elegija, vaizdiniai taip ir geriasi, Suklupo rūkas ties slenksčiu -- labai gražu. Ačiū.
Vartotojas (-a): Lacrima
Sukurta: 2013-10-29 21:33:48
Nepaprastai jautru, švelnu... ir nepretenzinga. Puikus darbas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-10-28 22:18:08
Įtikinamai jausmingas. Ir tai svarbiausia. Jūs puikiai rimuojat (šiuo atžvilgiu ŽŽ esat viena geriausių), bet net jei to nebūtų, vis tiek sakyčiau, kad geras kūrinys.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-10-28 18:34:27
Nors lopšinė- šalnų, tačiau taip šiltai užliūliavo.Labai mielas darbas.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-10-28 14:39:40
Rudeniškas, su svoriu...