Šaltom gyvatėlėm nubėga
Lietus ugnį menančiais skruostais.
Likutį druskingą nuėda
Nuo veido, bandydamas guosti.

Jam kelią į žemę užtvėrusi,
Prilyt mane pilną maldauju.
Bedugnėn, many atsivėrusion,
Save išdalinusiai saujom.

Nagais braižos vėjas į stogus,
Nubėga skruzdėm mano nugara.
Atlapoju save, tegul slogūs
Jausmai lapais rudenio nugula.

Tamsiausioj kertėj susigūžusį
Uždenki, užglostyk nuogumą,
Palikęs many savo ūžesį,
Paslėpk nuo kitų jo trapumą.

Maldauju.