Sparnai tau nepadės, kuomet tu būsi žemai.
Nekalbėk su manimi apie blogus dalykus.
Tai darosi labai įtempta, kuomet tu taip.
Tiems žodžiams nepavyks ištrūkti.
Kaip aš galiu viską baigti, kai ką tik viską pradėjau?
Kaip aš galiu viską baigti, kai viską pradėjau blogai?
Tu visada buvai teisus.
Buvai tylus berniukas.
Aš tave susiradau.
Verkiu, nes bijau tave prarasti.
Dabar aš lyg stora katė, gadinu tau gyvenimą.
Skleidžiu nuodus.
Nuodiju save ir tave.
Girdžiu balsus aplink, nors nieko nėra.
Turbūt išprotėjau.
Aš tavęs laukiau „šimtą“ metų.
Galiu palaukti ir dar.
Bet aš noriu žinoti, dėl ko aš gyvenu.
Dievas nepripažins savižudybės.
Bet jeigu žudai mane tu, na jeigu aš mirsiu dėl tavęs,
Ar tai irgi savižudybė?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2013-10-27 11:01:40
Žmogui nereikalingi sparnai. Kaip ir uodega... O eilėraštis tai baisiai graudus. Na ir kam, jei taip gražiai geltonuoja klevai...Tiesa, to grožio tuoj neliks, bet žinau, kad ir vėl ateis pavasaris... Reikia nedaug: tik palaukti.