Santrauka:

...tylėjimas turi spalvą...

Po audros tavo akyse radau daug metafizikos —
nuo jos pasislėpei rudeniu kvepiančiam kambary.
Liepsnoja medžiai, tįsta voratinklių lipnios gijos,
kai už nereikalingus žodžius ir lapus mane bari.
Jie vis dar beprotiškai brangūs, rasoti ir šalti,
tarsi pamirštos vasaros relikvijos.
Gal kitą vasarą kažkas drąsus surizikuos
ir užrašys pirmos meilės formulę?
Gaus Nobelio premiją. Taps turtingu. Imsis labdaros.
Gal žmonės vėl augins ilgus plaukus,
vakarais kartu skaitys knygą atsigulę,
o rytais dovanos vieni kitiems gėles?
Bet kol kas šis rytas nepabudo iš kasdienybės,
mintis skęsta rudens tyloje žodžio nesulaukus,
ir aš su tavimi tyliu.
Reikia palaistyti liūdinčias kambarines gėles
ir tris kartus pasakyti myliu.